Džeinė Bolein, Hemptono rūmai, 1541 m. sausis

Rūmuose dvi karalienės: niekas anksčiau nėra to matęs. Tie, kurie tarnavo karalienei Anai, dabar hercogaitei Anai, džiaugiasi vėl galėdami jai tarnauti. Kad ji buvo sutikta taip šiltai, nustebino visus, net mane. Bet ji visuomet turėjo savyje kažką, dėl ko tarnai mielai jai pasitarnaudavo, ji niekada nešykštėjo padėkos ir atlygio. O ponia Kitė yra greita įsakinėti ir skųstis, jos reikalavimų sąrašas neturi galo. Trumpai tariant, mes paskyrėme vaiką vadovauti darželiui, o dabar jis taip pat greitai susipyksta su savo žaidimų draugėmis, kaip ir švaisto savo palankumą.

Dvariškiai apsidžiaugė matydami karalienę Aną rūmuose ir nustėrę, bet susižavėję žiūrėjo, kaip linksmai ji šoka su karaliene Katerina, kaip jos vaikšto susikibusios už rankų, kartu joja medžioti ir pietauja su bendru vyru. Karalius, patenkintas, atlaidus ir laimingas, kad viskas taip puikiai išsisprendė, šypsosi joms kaip mylimiausioms savo dukroms. Karaliene buvusi hercogaitė pasistengė: atvežė puikių dovanų jaunavedžiams — nuostabiai derančių žirgų porelę, išpuoštą purpuriniu aksomu, — tikrai karališką dovaną. Dabar jau akivaizdu, kad jos manieros rafinuotos, kaip tikros karalienės. Netgi kaip palikta žmona per pirmas Kalėdas naujos žmonos rūmuose jausdama įtampą, Ana Klevietė yra takto ir elegancijos pavyzdys. Nerastum kitos moters pasaulyje, kuri taktiškiau atliktų savo vaidmenį. Nuostabiausia, jog ji vienintelė žmonijos istorijoje, gavusi tokį vaidmenį. Ankstesnėms moterims teko pasitraukti, netgi prieš savo valią, kaip pirmajai Anglijos karalienei, bet nė viena nepasitraukė taip grakščiai, tarsi atlikdama šokio žingsnelį į šoną.

Ne vienas žmogus kalbėjo, kad jeigu karalius nebūtų per visą pilvą įsimylėjęs per anksti suaugusio vaiko, jis gailėtųsi iškeitęs protingą ir žavią moterį į kvailą mergiūkštę. Ir ne vienas spėjo, kad Ana gerai nutekės dar metams nepasibaigus. Kas galėtų atsispirti moteriai, kuri ištvėrė kritimą iš karalienės sosto į eilines moteris, bet išsaugojo visą didybę?

Aš nesu viena iš jų, nes mąstau į priekį. Ji pasirašė sutikimą, kuriame patvirtino, jog buvo teisėtai susižiedavusi su kitu vyru. Jos santuoka su karaliumi negalioja, kaip negalios ir su kitu vyru. Karalius pasmerkė ją viengungiauti, kol bus gyvas Lotaringijos hercogas. Karalius prakeikė ją vienatve ir atėmė motinystės džiaugsmą tikriausiai apie tai net nepagalvojęs. Bet Ana nekvaila. Ji pamąstė apie tai. Ir nutarė, kad tokį sandėrį verta sudaryti. Šitaip parodydama, jog yra keistesnė, nei mes įpratę matyti, moteris. Ji yra žavinga, ori, vaisinga dvidešimt penkerių metų mergina, turinti ne tik didelį turtą, bet ir nesuteptą reputaciją, tačiau pasiryžo niekuomet neištekėti antrą kartą. Kokia įdomi, pasirodo, šita karalienė iš Klevo!

Ir atrodo ji puikiai. Dabar mes supratome, jog abejingas veidas ir išblyškę skruostai jai karaliaujant išdavė sekinantį ketvirtosios karaliaus žmonos gyvenimą. O penktajai užėmus jos vietą mes matome pražydusią, išvaduotą iš privilegijų pavojaus merginą. Tremties laiką Ana gerai išnaudojo. Jos tartis gerokai patobulėjo, o balsas, kai nebereikia vargti ieškant žodžių, tapo aiškus ir sodrus. Dabar, suprantanti sąmojingą pastabą, ji atrodo linksmesnė ir labiau atsipalaidavusi. Ji išmoko lošti kortomis ir šokti. Ji išaugo savo liuteronišką griežtumą tiek elgesiu, tiek išvaizda. Jos suknelės neatpažįstamos! Kai pagalvoju, kad Ana atvyko į šią šalį it vokiečių valstietė, apsirengusi kelis sluoksnius storo audeklo, tarytum į medžiagą susukta parako statinė, užsivožusi ant galvos gniuždantį gobtuvą, negaliu nesistebėti, kaip ji pasikeitė. Ji jodinėja su karaliumi ir rimtai, įdomiai diskutuoja su juo apie Europos dvarus bei Anglijos ateitį, o su Katerina juokauja kaip kvaila mergiūkštė. Ji kortuoja su dvariškiais ir šoka su karaliene. Ji tapo vienintelė tikra princesės Marijos draugė, kiekvieną rytą jos užsidariusios skaito ir kartu meldžiasi. Ana yra vienintelė ledi Elžbietos užtarėja, susirašinėja su buvusia podukra jaudinančiais laiškais ir jau gavo pažadą būti jos globėja bei mylima teta. Ji nuolatos lanko princą Edvardą, ir mažas berniuko veidelis nušvinta ją pamačius. Kitaip sakant, Ana Klevietė elgiasi taip, kaip dera elgtis gražiai ir didžiai gerbiamai karaliaus seseriai, ir kiekvienas pasakytų, jog tas vaidmuo jai tinka. Tiksliau, dauguma tvirtina, jog labiausiai jai tiktų būti karaliene, bet tai tik tuščias apgailestavimas. Bet kuriuo atveju, mes visi labai džiaugiamės, kad mūsų liudijimai nenusiuntė jos į kartuves, nors kiekvienas dabar ją aukštinantis dvariškis manimi dėtas taip pat karštai būtų liudijęs prieš ją karaliui.

Vieną vakarą mane pasikviečia hercogas. Jis pradeda kalbą apie karalienę Aną, jos puikų elgesį rūmuose. Tada pasiteirauja, kaip pusseserei tarnauja Katerina Keri, mano dukterėčia, Merės duktė.

— Ji atlieka savo pareigas, — atsakau trumpai. — Motina gerai ją išauklėjo, su ja vargo neturiu.

Hercogas nusišaipo.

— Jūs su Mere Bolein niekada nebuvote geriausios draugės.

— Mes pakankamai gerai pažinojome viena kitą, — atsakau apie savo mošą, žiūrinčią tik savęs.

— Na, taip, jai atiteko Boleinų palikimas, — primena dėdė, lyg galėčiau pamiršti. — Negalėjome visko išsaugoti.

Linkteliu. Ročford Holas, mano namai, po vyro mirties atsiteko Džordžo tėvams, o vėliau perėjo Merei. Jie turėjo atitekti man, Džordžas turėjo palikti juos man, bet ne. Man teko iškęsti visą pavojų ir siaubą, o po visko liko tik titulas ir nedidelė renta.

— O kaip Katerina Keri? Gal ji irgi busimoji karalienė? — klausia jis, kad tik paerzintų. — Gal reikia ją išmokyti suvilioti princą Edvardą? Kaip manote, ar pavyks paguldyti ją į karaliaus lovą?

— Manau, paaiškėtų, kad motina griežtai tai uždraudė, — atsakau šaltai. — Savo dukrai ji linki geros santuokos ir ramaus gyvenimo. Rūmų jai per akis.

Nusijuokęs hercogas pereina prie kitos temos.

— O kaip mūsų dabartinis laidas į šlovę, mūsų karalienė Katerina?

— Ji gana laiminga.

— Man nesvarbu, laiminga ji ar ne. Ar yra kokių požymių, kad ji laukiasi?

— Ne, jokių, — atsakau.

— Kaip ji galėjo suklysti pirmaisiais mėnesiais? Turėjome tiek vilčių.

— Ji net skaičiuoti nesugeba, — atsakau suirzusi. — Ir nenutuokia, kaip tai svarbu. Dabar aš stebiu jos ciklą, klaida nepasikartos.

Hovardas kilsteli antakį.

— Ar karalius dar pajėgia? — paklausia vos girdimai.

Man nereikia dairytis į duris, nes esu saugi, kitaip nesišnekėtume apie tokius pavojingus dalykus.

— Jis šiaip ne taip baigia, nors ilgai vargsta ir visai išsikvepia.

— Tai gal ji nevaisinga? — griežtai klausia jis.

— Jos mėnesinės reguliarios. Atrodo sveika ir stipri.

— Jeigu ji nepastos, karalius ieškos priežasties, — įspėja mane dėdė, lyg kaip nors galėčiau pakeisti karaliaus užgaidas. — Jeigu nepastos vėliausiai iki Velykų, jis ims klausinėti kodėl.

Patraukiu pečiais.

— Kartais užtrunka.

— Paskutinį kartą, kai užtruko, žmona atsidūrė ant ešafoto, — mesteli Hovardas.

— Galite man nepriminti. — Esu priversta atsišaudyti. — Prisimenu viską, prisimenu, ką ji darė, kaip stengėsi ir kokią kainą už tai sumokėjo. Kokią kainą sumokėjome mes. Ir aš pati.

Piktas mano atkirtis jį nustebina. Aš ir pati nustembu. Buvau sau pasižadėjusi daugiau nesiskųsti. Padariau, ką galėjau. Savo ruožtu, jie taip pat padarė.

— Aš tik noriu pasakyti, jog mes turime užbėgti už akių klausimams, kurie gali šauti karaliui į galvą, — ima raminti dėdė. — Žinoma, Džeine, mums visiems, Hovardams, būtų geriau, jeigu Katerina pastotų karaliui nepradėjus nerimauti. Kol tas klausimas dar nešovė jo galvon. Taip mums būtų saugiausia.

— Plytos be šiaudų, — atsiliepiu šaltai. Jeigu karalius nesugeba pradėti vaiko, ką mes galime pakeisti? Jis senas, ligotas. Jis niekada nebuvo labai vaisingas, o tas jėgas, kurios dar liko, pasiglemžė pūvanti koja ir surakinti viduriai. — Ką mes galime padaryti?

— Galime jam padėti, — tarsteli hercogas.

— Kaip? — paklausiu šiurkščiai. — Mūsų mergina ir taip daro viską, ką sugeba tik paskutinės kekšės. Tvarkosi su juo kaip su įkaušusiu kapitonu viešnamyje. Kitė daro viską, kas jos jėgoms, o karalius tyso ant nugaros ir dejuoja: „Ach, Katerina, ach, mano rožele!” Visas jo smarkumas išgaravęs. Nesistebiu, kad vaikas jam nepavyksta. Ką dar galime padaryti?

— Galime ką nors pasamdyti, — suktai kaip sąvadautojas pasiūlo jis.

— Ką?

— Galime pasamdyti kokį nors smarkuolį, — aiškina.

— Kaip?..

— Taip, jeigu rastume jaunuolį, galbūt gerai pažįstamą ir patikimą, kuris mielai sutiktų atlikti šį delikatų reikalą, galėtume leisti jam susitikti su karaliene, paskatintume ją būti žmogui malonią, jie suteiktų vienas kitam truputį malonumų, o mes galėtume paguldyti kūdikį į Tiudorų lopšį, niekam apie tai nesuuodus.

Aš pasibaisėju.

— Tik jau nedarykite to dar kartą, — lepteliu.

Hercogas atšiaurus kaip žiema.

— Aš niekada nesu bandęs, — pabrėžia jis. — Asmeniškai.

— Rizikuojame jos galva.

— Ne, jeigu elgsimės atsargiai.

— Ji niekada nebus saugi.

— Nebent būtų kruopščiai prižiūrima ir globojama. Nebent būtumėte su ja kiekviename žingsnyje, pasiryžusi prisiekti jos garbe. Kas drįstų netikėti jumis, kai tiek kartų buvote patikima karaliaus liudininkė?

— Būtent. Aš visuomet turėjau liudyti karaliaus naudai, — atsakau perdžiūvusia iš baimės gerkle. — Aš liudiju budeliui. Aš visuomet nugalėtojų pusėje. Dar niekada neliudijau už kaltinamąjį.

— Jūs visuomet liudijote mūsų naudai, — pataiso mane dėdė. — Ir visuomet liksite nugalėtojų pusėje, saugi. Ir tapsite kito Anglijos karaliaus giminaite. Hovardų-Tiudorų berniuko giminaite.

— O tas vyras? — vos išspaudžiu surakinta baimės. — Kam patikėti tokią paslaptį?

Hercogas linkteli.

— Ach, taip, vyras. Manau, mums teks pasirūpinti, kad atlikęs savo pareigą jis dingtų, sutinkate? Koks nors nelaimingas atsitikimas ar dvikova? Vagių pasala? Privalėsime jį pašalinti. Negalime rizikuoti dar vienu... — Dėdė ieško tinkamo žodžio. — Skandalu.

Užsimerkiu tai prisiminusi. Akimirką po vokais sušmėžuoja atgręžtas apstulbusio mano vyro veidas, kai atsisėdau teisme prieš teisėjų ložę. Vilties blyksnis pagalvojus, kad atėjau jo gelbėti, ir palengva augantis siaubas supratus, ką ketinu pasakyti.

Papurtau galvą.

— Tokios mintys šiurpios, — sakau. — Ir baisu apie tai kalbėtis. Mums, jau mačiusiems ir dariusiems tokių dalykų... — Nebaigiu. Neįstengiu kalbėti iš siaubo dėl to, ką dėdė verčia mane daryti.

— Aš ir kalbuosi su jumis dėl to, kad sugebėjote pažvelgti baimei į akis, — atsako Tomas Hovardas. Pirmą kartą jo balse šilta gaidelė, vos juntamas susižavėjimas. — Kam dar, jeigu ne jums, galėčiau patikėti giminės ambicijas? Jūsų drąsa ir sugebėjimai leido mums tiek daug pasiekti. Aš neabejoju, kad pakelsite mus dar aukščiau. Jūs turite pažinoti jaunuolį, kuris džiaugtųsi galimybe pažinti karalienę. Jaunuolį, kuriam būtų nesunku su ja susitikti, ir kuriuo vėliau nebūtų gaila atsikratyti. Galbūt kokį nors karaliaus numylėtinį, kurie pristatyti apie ją sukiotis?

Aš kone dūstu iš baimės.

— Jūs nesuprantate, — sakau. — Prašau, milorde, išklausykite mane. Jūs nesuprantate. Ką padariau tada... išmečiau iš galvos... ir niekada apie tai nekalbu, netgi negalvoju. Jeigu kas nors privers mane prisiminti, išprotėsiu. Aš mylėjau Džordžą... Prašau, neverskite manęs apie tai galvoti, neverskite prisiminti.

Hercogas pakyla. Jis apeina stalą ir uždeda rankas man ant pečių. Sakytum, švelnus gestas, nors jaučiuosi tarsi būčiau spaudžiama prie kėdės.

— Pamąstysite apie tai, brangioji mano ledi Džeine. Pasvarstysite ir pasidalinsite su manimi savo apmąstymais. Visiškai jumis pasikliauju. Esu tikras, kad elgsitės taip, kaip geriausia mūsų šeimai. Ir tikiu, jog visada pasielgsite taip, kaip naudingiausia jums.